Kam Lietuvai prireikė jūros? Kas įvyko prieš 85 ir 90 metų?
XX a. pradžioje Europa ėjo permainų keliu. Smarkiai keitėsi žemėlapyje išraitytos linijos, kurios buvo brėžiamos vadovaujantis iki tol nereikšmingu nacionaliniu principu. Paryžiaus Taikos konferencija – Didysis „naujosios“ Europos projektavimo institutas – po Pirmojo pasaulinio karo (1919–1920 m.) pripažino visuotinę tautų teisę į valstybingumą.
1916 m. lietuvių politikai, dar tebevykstant karui, susirinko Šveicarijoje ir paskelbė visiškos Lietuvos nepriklausomybės siekį. Mažoji (Prūsų) Lietuva, Vokietijos Rytprūsių regiono dalis, turėjo būti prijungta etniniu pagrindu. Po metų, 1917 m., sušaukta Lietuvos Taryba Vilniuje reikalavo „išėjimo prie jūros“ ne tiek dėl tautiškumo, kiek dėl valstybinės būties savarankiškumo galimybių.
1919 m. vasario 1 d. Kaune įsikūrė pirmoji laivininkystės kompanija Lietuvoje su užmojais savo laivais aptarnauti Nemuno upės ir Kuršių marių pakrantes, Baltijos ir Šiaurės jūrų krantus, pasiekti tolimąją Ameriką.
1919 m. birželio 28 d. Taikos konferencijoje pasirašyta Versalio taikos sutartis tarp karą pralaimėjusios Vokietijos ir sąjungininkų. Komentuodamas Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos aplinkybes konferencijos pirmininkas Georges Clemenceau apibendrino: „Tas faktas, kad Klaipėdos miestas didžia dalimi yra vokiškas, negalėtų pateisinti viso krašto palikimo Vokietijos suverenume, ypač jau dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienatinis Lietuvos išėjimas į jūrą.“
Uostas ir laivynas – jūrinę valstybę reprezentuojantys elementai. Visą tarpukarį Lietuvos Respublikai jie atstojo geopolitinio ir ekonominio įsitvirtinimo Pietryčių Baltijos jūros regione įrankius. Lietuvos geopolitinės erdvės minties pradininkas profesorius Kazys Pakštas (1893–1960): „Jūros tik [...] padidina susisiekimo nepriklausomybę, taigi ir ekonominį krašto savistovumą.“
Prieš 90 metų (1921 m. kovo 3 d.) į Klaipėdos uostą įplaukė motorinis burlaivis „Jūratė“ – pirmasis Lietuvos Respublikos prekybos laivas.
1921 m. kovo 31 d. po dvejus metus trukusių derybų Latvija perdavė Lietuvai Baltijos pajūrio ruožą su Palanga ir Šventąja. Pastarojoje buvo pradėtas vystyti jūrų uosto projektas.
1923 m. vasario 16 d. Ypatingoji sąjungininkų komisija po lietuvių ginkluoto „sukilimo“ perdavė suverenumo teises Klaipėdos krašte ir uoste Lietuvos Respublikai.
1923–1924 m. Kaune ir Klaipėdoje įkurtos Lietuvos jūrų skautų draugijos, organizavusios jūrinės kultūros idėjinį jaunimo sąjūdį.
Prieš 85 metus (1926 m. rudenį) Klaipėdos jūrų skautų burinis kuteris „Budys“ išplaukė į pirmą lietuvių buriuotojų kelionę jūra – iki Liepojos.
Jūrinės valstybės tikslas – užtikrinti ekonominių ir idėjinių kontaktų laisvą sklaidą. Lietuvoje jis galėjo įsigyvendinti tik sujungus Klaipėdos ar Šventosios uostus su senų žemdirbystės tradicijų užnugariu ir įsteigus valstybės intereso jūrų laivininkystę.
„Jūratė“, „Kastytis“ ir „Budys“ – pirmosios burės, simbolizavusios tautinės valstybės inteligentų ir jaunimo pasiryžimą įtvirtinti laisvą Lietuvos priėjimą prie jūros.
